Taikomoji kineziologija – mokslas ir praktika, „prakalbinanti“ žmogaus kūną
Kiekvienas pacientas ar organizmas yra unikalus ir savitas. Todėl sergančiojo gydymas ir pagalbos metodai turi būti taikomi individualiai. Vienas esminių moderniosios medicinos trūkumų yra nepakankamas gydytojo ir paciento bendravimas ir bendradarbiavimas, gydytojų ir jų pacientų dialogo nebuvimas. Šią spragą bei trūkumą gali pašalinti taikomoji kineziologija.
Taikomoji kineziologija. Kas tai?
Taikomoji kineziologija – tai specifiniai diagnostikos testai ir metodai, organizmo sistemų bei atskirų organų funkcinės būklės bei jų tarpusavio ryšių ir poveikio vieni kitiems įvertinimas.
Graikų kalba kinesis – judesys, logos – mokslas. Ši disciplina pavadinta taikomąja, nes tai ne tik teorinės žinios apie žmogų kaip įvairių jį sudarančių struktūrų visumą; taikomosios kineziologijos specialistas gali nustatyti, kurių struktūrų veikla organizme sutrikusi, ir praktiškai taikyti sutrikimų šalinimo būdus.
Žmogaus organizme vykstantys procesai sąlyginai klasifikuojami taip: fiziniai-mechaniniai, cheminiai, energiniai-informaciniai ir mentaliniai. Šie vidiniai procesai nuolat daro įtaką organizmo homeostazei, gali vienas kitą pakeisti ar imituoti.
Fiziniai – mechaniniai procesai – tai nuolatinė kietų, skystų ir dujinių medžiagų apykaita ląstelėse, audiniuose, organuose ir jų sistemose.
Cheminiai procesai – cheminės medžiagų skaidymo ir sintezės reakcijos.
Energiniai-informaciniai procesai – elektros, šilumos, šviesos, garso, spalvų, elektromagnetinės ir kitų rūšių energijos bei jų informacinės įkrovos kaita ir įtaka vidinei organizmo būklei.
Mentaliniai procesai – tai emocijos ir mintys.
Kas geriausiai charakterizuoja (apibūdina) taikomąją kineziologiją?
Specifiniai raumenų testai. Atliekant testą, tiriamasis paprašomas raumenį įtempti (izometrinis sutraukimas). Izometrinis raumens sutraukimas – tai raumens įtempimas nekintant jo ilgiui. Pacientui izometriškai įtempus raumenį, po 2-3 sekundžių atliekamas ištempiamo raumens reflekso aktyvumo vertinimas: tyrėjas savo pastangomis stengiasi įveikti raumens izometrinį priešinimąsi ir vertina jį. Jeigu pasipriešinimas pakankamai stiprus, t.y. raumens įtampa yra didesnė nei anksčiau – ištempiamo raumens aktyvumo refleksas vertinamas kaip normalus. Jeigu raumens priešinimasis yra nepakankamas, jo aktyvumo refleksas yra vertinamas kaip susilpnėjęs.
Terapinio poveikio fenomenas. Terapinę vietą galima lokalizuoti ir veikti magnetu arba paciento pirštais. Diagnozavus, kad ištempiamo raumens refleksas yra nepakankamai stiprus (toks raumuo vadinamas funkciškai silpnu), tam tikrose kūno vietose, „atsakingose“ už testuojamo raumens funkcinį silpnumą, pridedamas magnetas arba pacientas paprašomas tas vietas liesti (veikti) savo pirštais, ir atliekamas kartotinis testavimas. Teisingai lokalizavus terapinę vietą, testavimui naudojamas raumuo akimirksniu tampa stiprus – ištempiamo raumens refleksas tampa normalaus aktyvumo. Kai magnetu ar pirštais stimuliuojamas nepakankamai aktyvus raumuo, gali sumažėti kito raumens, kuris prieš tai buvo stiprus, funkcinio reflekso aktyvumas. Taip testuodamas įvairius raumenis, specialistas gali „kalbėtis“ su organizmu ir gauti informacijos apie jo sutrikimus tiesiogiai iš paties organizmo.
Provokavimo fenomenas. Taikomi šie provokavimo būdai:
- Mechaninis: įvairios kūno sritys veikiamos mechaniškai
- Cheminis: pacientui duodama cheminių medžiagų (vaistinių preparatų) „po liežuviu“ arba jų dedama ant kūno (biologinio rezonanso fenomenas)
- Energinis-informacinis: veikiami akupunktūros taškai, naudojami eteriniai aliejai, homeopatiniai preparatai, šviesos, garso bei kiti dirgikliai ir stebima reakcija į juos
- Minčių – emocijų lygiu: pacientas ištaria tam tikras frazes arba mintimis kuria vaizdinius
Atlikus provokavimą, vertinamas ištempiamo raumens reflekso aktyvumas. Jei provokuota tinkamai, raumuo, prieš tai buvęs funkciškai silpnas, yra sustiprinamas, o raumuo, kuris buvo funkciškai stiprus, tampa silpnesnis. Tokia pat priklausomybė yra ir veikiant terapinio poveikio vietas kūne.
Kaip vystėsi taikomoji kineziologija?
Taikomosios kineziologijos pradininkas yra Džordžas Gudhartas. Šis Detroite (JAV, Mičigano valstija) dirbęs gydytojas, taikydamas manualinės terapijos metodus, pirmasis pradėjo testuoti raumenis. Jis pastebėjo, kad tiriant raumuo kartais atrodo silpnas, nors jokių atrofijos ar kitų raumens jėgos sumažėjimo priežasčių nėra. Apžiūrėdamas vieną pacientą gydytojas aptiko mazgus priekinio dantytojo raumens prisitvirtinimo vietoje. Atlikus stiprų šių mazgų stimuliavimą, raumens jėga pasidarė beveik tokia pat, kaip ir sveikojoje pusėje. 1964 m. Dž. Gudhartas šią metodiką pristatė Amerikos chiropraktikų asociacijos simpoziume Denveryje (JAV, Kolorado valstija).
Dž. Gudharto taikoma raumenų testavimo metodika pagrįsta Kendal ir Kendal (Kendall ir Kendall) darbais. Esminiai šių darbų teiginiai publikuoti Kendal ir MakKriri (Kendall ir McCreary) knygoje, trečiajame jos leidime. Paciento padėtys ir svarbiausieji testavimo metodai, kuriuos taiko savo darbe taikomosios kineziologijos specialistai šiuo metu, iš tiesų yra tie patys, kuriuos pasiūlė dar Kendal ir Kendal. Tačiau skiriasi testavimo trukmė, papildomai taikomos neurologinės sutrikimų hipotezės. Taigi daugelio testų paskirtis – įvertinti ne raumens jėgą, bet ištirti, ar raumens funkcijos sutrikimo priežastys nėra neurologinio pobūdžio. Būtent todėl raumenų testavimas dar vadinamas funkcine neurologija.
(Дэвид С. Вальтер. Прикладная кинезиология. 2-oe издание, Санкт- Петербург, Институт клинической прикладной кинезиологии. – 2011 m.).
Džordžas Gudhardas įsteigė Tarptautinį taikomosios kineziologijos koledžą (ICAK). Taikomosios kineziologijos ištakos – chiropraktika ir osteologija. Griaučių raumenų jėgos ir tonuso įvertinimo technikos ir metodai, kuriais siekiama nustatyti funkcinio raumenų silpnumo priežastis, yra taikomosios kineziologijos pagrindas.
Apie organizme vykstančių vidinių procesų ir griaučių raumenų sąsajas žinoma iš I.P. Pavlovo ir M.R. Mogendovičiaus darbų (1936–1941 m.). Šie mokslininkai, atlikę eksperimentus su gyvūnais, nustatė, kad vidaus organų veiklos sutrikimai daro įtaką griaučių raumenų tonusui. Šie ryšiai vadinami viscero-motoriniais refleksais.
Ar veiksminga taikomoji kineziologija? Kokiems pacientams galima padėti?
Taikomosios kineziologijos specialistai, taikydami specifinius diagnostikos ir gydymo metodus, nustato organizmo funkcijų sutrikimus ir jų priežastis, tų sutrikimų sąsajas ir tarpusavio įtakas organizmo viduje. Jas įvertinę ir vadovaudamiesi raumenų testavimo rezultatais, pritaiko individualias terapinio poveikio priemones, nustato, ar ilgai jas taikyti ir kt.
Bet kuri liga sutrikdo tam tikras organizmo funkcijas, ir ligonio organizmas visomis jėgomis bei sutelkdamas vidinius resursus stengiasi įveikti sutrikimus.
Taikomosios kineziologijos specialisto uždavinys – atskleisti raumenų įtampos funkcinių sutrikimų neurologinio pobūdžio priežastis; nustatyti vadinamuosius priežasties ir pasekmės ryšius bei įtakas; optimizuoti (subalansuoti) natūralius vidinius organizmo savireguliacijos ir savigydos procesus. Todėl taikomosios kineziologijos metodus galima pasitelkti gydant įvairias ligas.
Gydymo ir diagnostikos metodai, kuriuos taiko savo darbe taikomosios kineziologijos specialistai, aktyvina natūralius biologinius organizmo savireguliacijos ir sveikatos grąžinimo procesus.
Kokie tai metodai?
Tai yra natūralūs terapinio poveikio būdai. Jie yra įvairūs ir veiksmingi, taikomi atsižvelgiant į konkretaus paciento funkcinių sutrikimų pobūdį ir ypatumus.
Svarbiausi taikomosios kineziterapijos terapinio poveikio metodai yra šie:
- mechaninio pobūdžio sutrikimų koregavimo metodai: raumenų-griaučių, vidaus organų, kaukolės-kryžkaulio manualinė terapija
- cheminių procesų organizme sutrikimų koregavimo metodai: ortomolekulinė terapija, homeopatija, alopatija, fitoterapija
- energinių-informacinių sutrikimų koregavimo metodai: akupunktūra, magnetinė terapija, homeopatija, fitoterapija, aromaterapija, šviesos ir garso terapija
- emocinių funkcinių sutrikimų koregavimo metodai: akupunktūra, aromaterapija, afirmacijos, fizinio kūno ir emocijų atpalaidavimo technikos, neurolingvistinis programavimas
Kas lemia taikomosios kineziologijos veiksmingumą gydant funkcinius sutrikimus?
Taikoma specifinė diagnostikos sistema (žr. „Kas geriausiai charakterizuoja (apibūdina) taikomąją kineziologiją?“), todėl galima:
- nustatyti funkcinių sutrikimų vietas ir priežastis
- individualiai pritaikyti pacientui tinkamiausią gydymo metodą ar būdą
- vadovaujantis testais ir paciento organizmo atsaku nustatyti gydomojo poveikio taikymo vietą ir būdą
- kontroliuoti terapinį poveikį ir, kai reikia, operatyviai jį koreguoti
Taikomosios kineziologijos metodų ir terapinio poveikio būdų, taikomų įvairiems funkciniams sutrikimams šalinti, yra daug ir įvairių. Todėl gydymas yra individualus, specifinis, tikslus ir veiksmingas.