Funkcinė medicina


Funkcinė medicina (FM) nagrinėja žmogaus, veikiamo išorės ir vidinių veiksnių, organizmo sistemų bei organų funkcijas ir tarpusavio ryšius. Taikant FM metodus, diagnozuojami ir koreguojami funkciniai sutrikimai bei skatinamos adaptacinės organizmo galimybės.

Vienas iš FM uždavinių yra papildyti ir padidinti akademinės medicinos galimybes – gilinant FM teorines žinias apie funkcinius sutrikimus bei tobulinant praktinius įgūdžius, tobulinant funkcinių sutrikimų diagnostikos ir koregavimo metodus.

 

FM nagrinėja:

  • Visa apimančią žmogaus sandaros sistemą; žmogų kaip visumą fiziologinių, biocheminių ir psichinių funkcijų, kurios yra (suprantamos kaip) atvira sistema tam tikroje aplinkoje
  • Organų ir sistemų funkcijas ir jų funkcinius tarpusavio ryšius
  • Funkcinių sutrikimų diagnostikos ir koregavimo metodus

 

Funkciniai sutrikimai – tai žmogaus organizmo sistemų ir organų veiklos sutrikimai; išorės ir vidiniais veiksniais jie gali būti koreguojami. FS provokuoja organinius (somatinius) sutrikimus. Liga sutrikdo žmogaus organizmo funkcijas.

 

Funkcinių sutrikimų rūšys:

  • Nepakankamas funkcinis aktyvumas
  • Pernelyg didelis funkcinis aktyvumas
  • Funkcinio aktyvumo disbalansas

 

FM tikslas – organizmo adaptacinių galimybių gerinimas. To siekiama per bendruosius

 

FM tikslus:

  • Subalansuoti žmogaus organizmo sistemų ir organų funkcijas vadovaujantis homeostazės palaikymo principais; gerinti funkcinių organizmo sistemų veiklą
  • Subalansuoti ir gerinti įvairių organizmo funkcijų tarpusavio ryšius
  • Atsižvelgiant į individualias galimybes, skatinti organizmo kompensacinius mechanizmus – atsaką į statinį, dinaminį, psichinį-emocinį krūvį bei aplinkos poveikį

 

Funkcinės medicinos uždaviniai:

  • Šalinti raumenų sistemos funkcinį nepakankamumą: pernelyg didelę įsitempimą, pernelyg didelį atsipalaidavimą, skausmingus tam tikros raumens dalies įtempimus, raumenų tarpusavio veiklos koordinavimo sutrikimus žmogui judant ar esant statinėje būsenoje
  • Šalinti fascijų disfunkciją: sukibimą, susitraukimą ir paslankumo sumažėjimą (fascija – tai jungiamasis audinys, apgaubiantis ir atskiriantis vienas nuo kito raumenis  ir  vidaus organus; fascijos suteikia įvairioms anatominėms struktūroms formas, padėtis ir vidinį tarpusavio paslankumą)
  • Šalinti raiščių pertempimus ir disbalansą
  • Grąžinti normalų dubens, stuburo ir galūnių sąnarių paslankumą
  • Šalinti nervų ir kraujagyslių užspaudimus bei atkurti pralaidumą
  • Šalinti vidaus organų spazmus ir optimizuoti organų funkcijas bei padėtis
  • Atkurti normalų kūno ertmių slėgio santykį
  • Sudaryti sąlygas optimaliai kraujotakai, sekrecijos funkcijai ir limfos apykaitai
  • Atkurti kaukolės-kryžkaulio atskirų segmentų tarpusavio padėtis, mažinti kietojo smegenų dangalo įtampą ir gerinti likvoro susidarymo bei nutekėjimo funkciją, šalinti galvos nervų kompresiją
  • Subalansuoti judamojo-atramos, nervų, širdies-kraujagyslių sistemų ir vidaus organų sąveikas
  • Atkurti normalią kūno energinių-informacinių srautų tėkmę
  • Subalansuoti virškinamosios sistemos veiklą
  • Subalansuoti medžiagų apykaitą
  • Subalansuoti vegetacinės nervų sistemos funkcijas
  • Subalansuoti imuninės sistemos veiklą
  • Subalansuoti endokrininės sistemos veiklą

 

Filosofinis funkcinės medicinos pagrindas

 

1. Vienovė ir visuma

  • Žmogaus organizmas yra vieninga struktūrinių, cheminių, energinių-informacinių ir mentalinių procesų sistema. Visi minėtieji procesai veikia vieni kitus ir gali vieni kitus pakeisti bei imituoti. Kai jie visi yra harmoningos vienovės būsenos, sistema funkcionuoja tobulai. Netekus bet kurios organizmo sistemos, organo, audinio ar ląstelės (arba sutrikus bet kuriai jų funkcijai) prasideda grandininės kompensavimo reakcijos, kuriose dalyvauja visos kitos organizmo dalys
  • Žmogus – visatos dalelė, sudaryta pagal bendrus visatos dėsnius. Žmogus yra atvira sistema, nuolat patirianti aplinkos poveikį – materijos, energijos ir informacijos impulsus
  • Žmogus yra ne tik biologinė, bet ir socialinė būtybė, gyvenanti tam tikroje aplinkoje

 

2. Prigimtinė, pasąmoninė, biologinė organizmo savireguliacija ir adaptacija 

  • Viena iš organizmo ypatybių – savaiminė savireguliacija. Šis gebėjimas realizuojamas kaip atvirkštinio biologinio ryšio principas ir vadinamas homeostaze (sen. gr. ơμοιοστάσις, ŏμοιος  – vienodas, panašus; στάσις  – būklė, statiškumas). Homeostazė – taisavireguliacija, arba atviros sistemos gebėjimas koordinuoti dinaminės pusiausvyros reakcijas ir taip palaikyti savo vidinę būklę. Tai sistemos gebėjimas regeneruoti, atkurti savo prarastą pusiausvyrą ir įveikti išorinės aplinkos priešinimąsi
  • Organizmo sveikata – tai jo gebėjimas optimaliai patenkinti savo poreikius, adaptuotis, kai vidaus ir išorės veiksniai kinta, ir išsaugoti vidinės terpės pastovumą, tuo pačiu optimaliai ir darniai funkcionuojant ląstelėms, audiniams, sistemoms ir organams
  • Žmoguje glūdi vidinis neįsisąmonintas supratimas (žinojimas), kaip jame viskas turi būti sudaryta ir suderinta. Organizme yra tarsi vidinė jo sandaros ir ryšių su aplinka matrica
  • Organizmas yra nuolatinio prisitaikymo būsenoje; prisitaikoma prie fizinio bei cheminio aplinkos poveikio, infekcijų sukėlėjų ir psichoemocinių dirgiklių. Organizmas geba prisitaikyti prie vis naujų aplinkos veiksnių, taip pat – vis veiksmingiau įveikti jau įprastus dirgiklius
  • Adaptacija gali būti optimali ir neoptimali. Optimali adaptacija – kai sistema gali veiksmingai funkcionuoti toliau; neoptimali adaptacija – kai šio tikslo nepasiekiama. Pastaruoju atveju reikia sistemų bei organų sinergistų pagalbos. Jeigu organizme pakankamai daug neoptimalios adaptacijos epizodų, jame kaupiasi perteklinė fizinė, cheminė, energinė-informacinė ir psichoemocinė įtampa
  • Organizmo vystymas – tai galimybė tobulinti jo gebėjimą optimaliai prisitaikyti

 

3. Liga kaip adaptacijos ir organizmą žalojančių veiksnių įveikimo aktyvus procesas 

Liga – tai aplinkos veikiamo ir su aplinka sąveikaujančio organizmo vidinės pusiausvyros sutrikimas. Liga sutrikdo organizmo gebėjimą realizuoti savo biologines, fiziologines ir socialines reikmes, kinta gyvenimo kokybė.

Liga yra aktyvus procesas – organizmo pastangos siekiant atkurti vidinę pusiausvyrą ir prisitaikyti prie veiksnių, kurie ją sutrikdė. Sergant formuojasi nauji adaptaciniai mechanizmai arba gali prasidėti dezadaptacija (nesugebėjimas prisitaikyti).

Dezadaptacija suprantama kaip organizmo funkciniai arba somatiniai sutrikimai. Žalojančiu vadinamas veiksnys, pranokstantis esamas organizmo adaptacijos galimybes ir paskatinantis naują adaptacijos procesą.

 

4. Adaptacijos galimybes galima pagerinti optimizuojant organizmo sistemų ir organų funkcinį aktyvumą.

Organizmo funkcijų ir jų tarpusavio sąveikų optimizavimas gerina organizmo gebėjimą tinkamai adaptuotis, ir dėl to gerėja gyvenimo kokybė.

FM praktikoje taikomi organų funkcijų atstatymo metodai, kurie inicijuoja ir aktyvina organizmo prigimtines biologines programas ir sudaro prielaidas regeneracijai, adaptacijai, vidinių funkcijų optimizacijai bei užtikrina vidinę pusiausvyrą.

 

FM metodų taikymas

FM metodų taikymo bendroji indikacija – biomechaniniai, biodinaminiai, biocheminiai ir psichosomatiniai organizmo funkcijų sutrikimai, kuriuos galima šiais metodais pašalinti (vadinamieji grįžtamieji sutrikimai).

 

Tai yra grįžtamieji sutrikimai šiose sistemose:

  • Raumenų-griaučių sistemoje
  • Vidaus organų sistemoje
  • Kaukolės-kryžkaulio sistemoje
  • Vegetacinėje, centrinėje ir periferinėje nervų sistemose
  • Kraujagyslių ir limfos apytakos sistemoje
  • Imuninėje sistemoje
  • Endokrininėje sistemoje
  • Fizinio kūno-emocinėje sistemoje

 

FM metodų taikymo kontraindikacijos

Šiuolaikinės FM metodai yra įvairūs, sukurta nemažai technikų ir gydymo schemų. Tad absoliučių kontraindikacijų nėra. Kontraindikuotinas tik netinkamas, neadekvatus FM metodų taikymas. Manualinė terapija taikytina, tačiau visuomet svarbu, kad techninis veiksmas būtų adekvatus esamiems paciento organizmo pažeidimams, o poveikio vieta – tinkamai ir tiksliai parinkta.

 

FM taikymo kontraindikacijos:

  • Taikytinas metodas kontraindikuotinas akademinės medicinos požiūriu
  • Pacientui jau paskirtas kitas pirmaeilis gydymas
  • Taikytiną poveikį pacientas priimtų ir interpretuotų neadekvačiai

 

Sąlyginės kontraindikacijos:

  • Piktybiniai augliai
  • Aneurizmos
  • Ūmios traumos
  • Ūmios infekcinės ligos
  • Uždegiminių ligų ūmi stadija
  • Kraujavimai
  • Kaulų-raumenų sistemos ir vidaus organų sužalojimai bei pažeidimai po traumų ar operacijų
  • Sunki, sudėtinga bendroji būklė
  • Mieloma
  • Slankstelių kūnų ir šonkaulių didelio laipsnio osteoporozė
  • Ūmus smegenų ir širdies kraujotakos sutrikimas
  • Psichinės ligos
  • Pacientas FM metodus vertina nepalankiai

 

FM diagnostikos metodai:

  1.  Apklausa – anamnezė:
  • Paciento skundai
  • Ligos eigos istorija
  • Gretutinės ir anksčiau persirgtos ligos, traumos, operacijos
  • Alerginės reakcijos
  • Įpročiai, charakterio tipas, profesija, gyvenimo būdas, socialinė aplinka ir asmenybės raiška

 

  1. Apžiūra:
  • Bendroji apžiūra: kūno konstitucinio tipo nustatymas, odos paviršiaus būklė
  • Akių, liežuvio, ausų apžiūra
  • Statinės padėties – stovint, sėdint, gulint – įvertinimas
  • Aktyvių ir pasyvių galvos, liemens ir galūnių judesių testavimas

 

  1. Manualinė diagnostika:
  • Pulso įvertinimas bei kvėpavimo judesių įvertinimas įvairiose kūno vietose
  • Nuoseklus minkštųjų audinių palpavimas ramybės būsenoje ir pacientui judant
  • Pasyviojo sąnarių paslankumo ir dubens, galūnių bei stuburo sąnarių judrumo testai
  • Manualinis vidaus organų paslankumo ir padėties ištyrimas
  • Manualinis vidaus organų veiklos ritmiškumoištyrimas
  • Manualinis kaukolės judesių ritmiškumo bei smegenų dangalų įtampos ištyrimas
  • Manualinis įtempto raumens ištempimo reflekso tyrimas taikant terapinės lokalizacijos ir provokavimo būdus
  • Įvairių veiksnių įtakos tyrimas per ištempiamo raumens reflekso aktyvumo kitimą (pradinė padėtis – izometrinis raumens įtempimas)

 

  1. Neurologinė diagnostika:
  • Galvos ir nugaros smegenų nervų funkcijos ištyrimas
  • Sausgyslių refleksų ištyrimas
  • Patologinių refleksų ištyrimas
  • Vegetacinių refleksų ištyrimas
  • Primityviųjų įgimtų refleksų ištyrimas
  • Raumenų tonuso ir jėgos įvertinimas
  • Odos paviršiaus jautrumo įvertinimas
  • Kietojo smegenų dangalo ir periferinių nervų įtampos bei sudirginimo testavimas
  • Judesių koordinacijos testavimas pacientui atliekant judesius bei nejudant
  1. Bendroji terapinė diagnostika:
  • Pulso ir širdies susitraukimų dažnio ištyrimas
  • Arterinio kraujospaudžio matavimas
  • Širdies, plaučių ir vidaus organų garsų ištyrimas stetoskopu arba fonendoskopu
  • Kūno perkutavimas, kūno palpavimas

 

FM gydymo metodai:

  • Manualinė terapija
  • Osteopatija
  • Taikomoji kineziologija
  • Neurodinamika
  • Akupunktūra
  • Alopatija
  • Homeopatija
  • Masažas, kineziterapija
  • Injekcijos į aplink sąnarius esančius audinius ir į raumenų-raiščių audinius
  • Alopatinių ir homeopatinių preparatų injekavimas į biologiškai aktyvius taškus
  • Šviesos terapija
  • Ortomolekulinė terapija
  • Biologiškai aktyvių medžiagų (maisto papildų) vartojimas
  • Maitinimo korekcija
  • Gyvenimo būdo koregavimas
  • Fizinė medicina
  • Chromoterapija
  • Audioterapija
  • Bacho vaistinių žiedų esencijų naudojimas
  • Eterinių aliejų naudojimas
  • Biologiškai aktyvių kūno taškų ir zonų stimuliavimas
  • Gydomojo poveikio literatūros skaitymo technikos
  • Proto ir kūno autorelaksacijos ir saviįtaigos technikos
  • Neurolingvistinis programavimas
  • Specialieji pratimai, padedantys šalinti neurologinius sutrikimus

 

FM privalumai bei išskirtinumas:

  • Galima nustatyti, kokie organizme yra funkciniai sutrikimai, koks jų pobūdis bei priežasčių-pasekmių ryšys
  • Taikomi veiksmingiausi bei natūralūs sveikatinimo metodai, paskatinantys vidinius organizmo resursus bei sveikimą (organizmo savigydą)
  • Taikant atvirkštinio biologinio ryšio mechanizmą, galima taikyti konkrečiam pacientui maksimaliai tikslius, adekvačius jo sveikatos būklei ir savijautai gydymo metodus ar būdus ir koreguoti funkcinius sutrikimus